Akimirkos, sukeliančios tūkstančius minčių

Šiame trumpame filme nėra ištartas nė vienas žodis, tačiau pasakoma labai daug. 

Parodoma įprasta benamio naktis gatvėje, įprasti vaizdai ir žmonės šalia... Tačiau šioje kasdieninėje situacijoje atsiranda galimybė pamatyti save iš šalies, prisiminti laimingą praeitį ir visa kitą, kas kažkada buvo kitaip. 

Pabaiga labai netikėta ir laiminga, atrodytų, kad šitaip gali nutikti tik filmuose. Visgi tikrovėje kartais įvykiai taip pat pasisuka netikėta linkme, o sunkios situacijos pabaiga yra galbūt ne tokia jaudinanti, bet nemažiau laiminga...

Norėdami pažiūrėti video, spauskite ČIA 

Apie "Depaul Ireland" organizaciją

Taigi aš šiuo metu atlieku stažuotę "Depaul Ireland" organizacijos "Stella Maris" projekte ir "Community Befriending" programoje. Apie visa tai bus rašoma plačiau kituose įrašuose. O dabar trumpai, bet kartu išsamiai apie pačią organizaciją.

"Depaul Ireland" organizacija suteikia būstą ir visas reikiamas paslaugas ypač sudėtingiems asmenims, kurie daug kartų yra iškritę iš pagalbos sistemos. Tai gatvės girtuokliai, moterys įkalinimo įstaigose, šeimos, su kuriomis kitos organizacijos nustojo dirbti, ir visi kiti su elgesio, savęs žalojimo ir priklausomybės problemomis. 

"Depaul Ireland" vysto projektus Dubline, Belfaste, Dungannono ir Londonderio/ Derio miestuose.

Galima pasižiūrėti ir trumpą video, kuriame yra trumpai pristatomas organizacijos darbas su benamystę patyrusiais žmonėmis ir jo begalinis poveikis, kuriant šviesesnes ateitis. Spauskite ČIA.

Taip pat "Depaul Ireland" yra skėtinės organizacijos "Depaul International" dalis, kuri vienija organizacijas, dirbančias su benamiais ir socialinėje atskirtyje atsidūrusiais žmonėmis Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir JAV. Šiuo metu yra įkurta ir artimiausiu metu savo veiklą pradės "Depaul France" organizacija Prancūzijoje.

Trumpai apžvelgiant "Depaul Ireland" įkūrimo istoriją, verta paminėti, kad tam pagrindą sudarė "Depaul UK" įsteigimas 1989 metais, siekiant padėti vis didėjančiam jaunų benamių, nakvojančių Londono gatvėse, skaičiui. 1998 metais "Depaul UK" pradėjo dirbti nacionaliniu lygmeniu, o 2002 metais, sekant šios organizacijos pavyzdžiu, Dubline buvo įkurta "Depaul Ireland" organizacija. 

Dabartinė "Depaul Ireland" vizija - kiekvienas žmogus turi turėti vietą, kuri būtų laikoma namais, ir priklausyti bendruomenei.

Misija - suteikti benamiams ir socialiai pažeidžiamiems žmonėms galimybę išnaudoti savo potencialą ir pereiti prie savarankiškos ir teigiamos ateities. 

Svarbu paminėti, kad organizacijos vizijoje ir misijoje atsiskleidžia pagarba žmogaus pasirinkimams, kad ir kokie jie bebūtų, nėra siekiama kažką išspręsti ar integruoti, žiūrima iš žmogaus teisių pusės, kad namai yra ne siekiamybė, bet žmogaus teisė. Taip pat tikima, kad kiekvienas iš mūsų turi potencialą ir yra pajėgus pereiti prie savarankiško gyvenimo, o visos socialinės paslaugos yra nukreiptos tam potencialui atsiskleisti, o ne jį dirbtinai sukurti. 

Pagrindinės "Depaul Ireland" vertybės ir  rodikliai, kuriais grindžiamas visas darbas:  

- pagarba žmonių potencialui;  
- žodžių pavertimas veiksmais;   
- siekis užimti vis svarbesnį vaidmenį pilietinėje visuomenėje; 
- tikėjimas teisėmis ir pareigomis;

Per pastaruosius 10 metų "Depaul Ireland" išaugo iš mažos Dubline įkurtos nevyriausybinės organizacijos ir tapo viena iš organizacijų lyderių, siekiančių įveikti benamystę Airijos Respublikoje ir Šiaurės Airijoje. 

Daugiau informacijos ieškokite internetiniame tinklapyje www.depaulireland.org

Vaikai, kurie lieka nematomi, nepastebimi ir pamiršti...

,,Visi nepastebėti vaikai" (angl. All the Invisible Children) - tai 7 skirtingi pasakojimai apie skirtingus vaikus, jų gyvenimus ir visai nevaikiškas problemas. 

,,Organizacijos UNICEF inicijuotas kino projektas suvienijo 7 žinomus režisierius, kurie sutiko dirbti be jokio atlygio ir į kūrybinį procesą įtraukė savo vaikus. Jiems buvo pasiūlyta sukurti 16 - 18 minučių trukmės trumpo metražo filmus apie skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančius vaikus, kurie atsiduria sudėtingų problemų sūkuryje. Nuo Burkina Faso Afrikoje iki Bruklino Amerikoje, nuo Kinijos Azijoje iki San Paulo Brazilijoje su stabtelėjimais trijuose karštuose Europos taškuose - Italijoje, Serbijoje ir D.Britanijoje. Filmas perteikia mintį, kad bet kurioje pasaulio šalyje ar bet kuriame mieste yra vaikų, kuriems likimas pagailėjo laimės ir meilės. Dažniausiai jie lieka nematomi, nepastebimi kitiems visuomenės nariams. Jie išgyvena skurdą, mirtinas ligas, tėvų ar globėjų netektį, vienišumą, pilietinio karo siaubus, artimiausių žmonių abejingumą, visuomenės diskriminaciją ir t.t. Tačiau šie vaikai yra drąsūs, smalsūs, ryžtingi ir išradingi, todėl nė sekundei nepasiduoda, ieško meilės ir stengiasi pasirinkti teisingą kelią į šviesesnį rytojų". 

(Šaltinis - kinas.info/)

 Filmas atskleidžia Tanzos, berniuko iš Afrikos, istoriją, taip pat iliustruoja čigoniuko Urošo, mergaitės vardu Blanka iš Bruklino Amerikoje, Bilu ir Žoao iš San Paulo Brazilijoje, Čiro iš Neapolio Italijoje ir Džonatono sudėtingus gyvenimus.

Tačiau labiausiai man įsiminė pasakojimas apie Song Song ir mažąją Kat. Galbūt todėl, kad tai istorija apie viltį. Joje veikia dvi mergaitės iš skirtingų Kinijos visuomenės sluoksnių. Mažosios Kat gyvenimas prasidėjo šiukšlių dėžėje, kur ją surado ir užaugino rūpestingas benamis. Nepaisant to, kad naujasis tėtis yra priverstas skaičiuoti kiekvieną centą ir kiekvieną dieną ieškoti maisto atliekų, mergaitė jaučiasi laiminga. Savo ruožtu, jos bendraamžė Song Song nuo pat gimimo mėgavosi prabanga ir besaikiu lepinimu, tačiau dėl tėvų skyrybų laiminga ji nėra. Dviejų mergaičių keliai susikerta, kai Song Song nusprendžia atsikratyti senokai pabodusia lėle, kuri taps pačiu brangiausiu Kat daiktu ir žaislu.

Filmą lietuvių kalba galima pažiūrėti užsiregistravus Filmai.in internetiniame tinklapyje. Spauskite ant nuorodos. 

Labdaros organizacijų parduotuvės

Apsilankant skirtingose Europos šalyse, galima pamatyti įvairias labdaros organizacijų parduotuves. Tai yra tokios parduotuvės, kuriose labdaros organizacijos prekiauja dėvėtais drabužiais, baldais ir kitais žmonių paaukotais daiktais. Šitokiu būdu organizacijos ne tik susirenka lėšų savo veiklos įgyvendinimui, bet taip pat pristato probleminę sritį, į kurią yra nukreipiama veikla, ir viešina savo nuveiktus darbus. Užėjus į parduotuvę, galima ne tik įsigyti tam tikrų prekių, bet ir susipažinti su organizacijos veikla, gauti lankstinukų, sudalyvauti loterijoje, sužinoti apie kitas paramos ir įsitraukimo galimybes. Reikjeviko mieste Islandijoje yra ne viena Raudonojo Kryžiaus organizacijos parduotuvė, taip pat jų gausu Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių miestuose. Lietuvoje kol kas nėra įsteigtos nei vienos panašios parduotuvės, o Jungtinė Karalystė gali būti įvardyta kaip šios srities lyderė, kadangi čia jų be galo daug.

Pasižiūrėkime, kaip atrodo šios parduotuvės iš arčiau. Žemiau esančioje  nuotraukoje matyti "Bernardo's Believe in children" labdaros parduotuvė. Organizacijos veikla yra nukreipta padėti pažeidžiamiems vaikams ir jaunimui. Parduotuvėje dirba ir samdomi darbuotojai, ir savanoriai.

Kitoje nuotraukoje yra "Action Cancer" organizacija, kuri vienydama darbuotojus ir savanorius, dirbančius visoje Šiaurės Airijoje, siekia išgelbėti gyvybes ir padėti vėžiu sergantiems žmonėms. Organizacija rūpinasi ankstyvos vėžio diagnostikos paslaugų prieinamumu vietos bendruomenėje, teikia prevencijos bei paramos ir konsultavimo paslaugas vėžiu sergantiems asmenims ir jų šeimoms, taip pat dirba sveikatingumo skatinimo srityje. 

Vienas didžiausių labdaros parduotuvių tinklas priklauso Oxfam Ireland organizacijai. Priimami žmonių paaukoti drabužiai, juvelyriniai dirbiniai, knygos, CD, DVD diskai bei įvairūs įrašai ir kiti daiktai, išskyrus elektronikos prekės. Oxfam teikia humanitarinę pagalbą Afrikos šalims, dirba su privačiu sektoriumi, siekiant skatinti sąžiningą prekybą, taip pat gina moterų teises.

Apačioje matyti viena iš Oxfam Ireland labdaros parduotuvių, esančių Belfasto mieste, nuotrauka.

Itin svarbią vietą tarp kitų labdaros organizacijų parduotuvių užima "British Heart Foundation N. Ireland". Žemiau esančioje nuorodoje galima pamatyti trumpą video, kuriame atskleidžiami kai kurie organizacijos darbo Šiaurės Airijoje aspektai:

 http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=aTLTmk5kjpk#!

Ir nuotraukos, kaip viskas atrodo iš arčiau.

Organizacija dirba vietos bendruomenėje siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į širdies ligas, užsiima prevencija, teikia pagalbą širdies ligomis sergantiems asmenims, finansuoja su širdies ligomis susijusius tyrimus ir įgyvendina daug kitų reikšmingų projektų. 

Šioje parduotuvėje galima įsigyti pačių įvairiausių knygų ir žaislų.

Taip pat vyriškų ir moteriškų drabužių, tekstilės gaminių ir virtuvės reikmenų...

Ši labdaros parduotuvė yra įsikūrusi miesto centre ir įprastai sulaukia labai daug pirkėjų.

Joje darbuojasi ir savanoriai, ir samdomi darbuotojai, taip pat tai ir minkštoji darbo vieta širdies ligomis sergantiesiems, kuriems išsilaikyti įprastoje darbo rinkoje yra pernelyg didelis iššūkis.

Įvairiais būdais yra renkamos lėšos organizacijos veiklai: nuo gaunamų pinigų už paaukotų daiktų bei drabužių pardavimą iki aukų rinkimo, loterijos organizavimo ir atvirukų bei kitos organizacijos atributikos pardavimo.

Dar kelios nuotraukos pasižvalgyti po parduotuvės vidų.

Itin anksti pradėta vykdyti "Christmas Cards that save lives" (liet. ,,Kalėdiniai atvirukai, kurie išgelbsti gyvybes") akcija.

Galiausiai įsigijusiam prekių kiekvienam pirkėjui yra duodamas paketėlis, kurio viduje yra lankstinukas apie organizacijos veiklą ir nurodomi būdai, kaip galima paremti. Be to, yra įdėtas ir nedidelis maišelis, skirtas kaupti nebereikalingus daiktus namuose ir juos vėliau atnešti į artimiausią parduotuvę.

BENAMYSTĖ TARP TEORIJOS IR KITŲ PASVARSTYMŲ

Autorė: Sandra Stanytė

1. Teorinės benamystės reiškinio prielaidos

Benamystė dažnai yra įvardijama kaip kraštutinė skurdo ir socialinės atskirties forma ar reiškinys, kurį galima analizuoti žmogaus teisių, socialinės ir ekonominės nelygybės, būsto politikos, socialinės apsaugos sistemos trūkumų kontekste. Šiuo metu benamystė yra apibrėžiama ir kaip viena iš pagrindinių Europos Sąjungos (toliau – ES) Socialinės apsaugos ir įtraukties sprendžiamų problemų. Taip pat benamystė gali būti įvardijama ir kaip miestų problema, kadangi kaip teigia daugelis autorių, tarp jų ir  S. Ann bei M. Groot (2010), benamiai dažniausiai koncentruojasi didžiuosiuose šalies miestuose. O tie, kas nėra susidūrę su sunkumais dėl būsto, benamystę sutapatina su vaizdiniais, tokiais kaip pagyvenusių vyrų gėrimu gatvėse, elgetaujančiomis moterimis, konteineriuose besirausančiais asmenimis, gatvės vaikais, kurie uosto klijus, ar žmonėmis su dideliais krepšiais sėdinčiais parkuose. Ir visa tai yra išoriniai reiškinio aspektai, galbūt kartais tik stereotipinis įsivaizdavimas, skirtingas atskiruose visuomenės kontekstuose (Cooper, 2001; Winter & Barnes, 1998, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 3).     

O iš tikrųjų benamystės priežastys yra kur kas gilesnės ir jos gali būti analizuojamos dviem lygmenimis: indvidualiu ir struktūriniu (socialiniai ekonominiai veiksniai) (Neale, 1997, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 10). Indvidualiajame lygmenyje aiškinama, kad benamystė atsiranda dėl žmogaus asmeninių nesėkmių ar blogų pasirinkimų. Remiantis šiuo požiūriu, benamiai yra patys atsakingi dėl savo prastų gyvenimo sąlygų. Tokie argumentai reti nebuvo žiūrint iš istorinės perspektyvos. Ir priešingai, vyravo šiame indvidualiame lygmenyje ir kiek labiau humanistiniais aiškinimais paremti argumentai. Teigiama, kad benamystė yra asmeninių nesėkmių rezultatas, pavyzdžiui, psichikos ligos, todėl žmogus negali jaustis visiškai atsakingas už savo situaciją. Vėliau ir buvo remiamasi šiuo labiau humanistiniu požiūriu, ypač vykdant atvejo vadybą ir taikant socialinio darbo intervencijas (Neale, 1997, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 10). Taigi pirmasis individualusis požiūris nusako, kad benamiai yra neverti pagalbos vargšai, tuo tarpu remiantis antruoju požiūriu, jiems yra būtina padėti (Borchard, 2010). Svarbu atsižvelgti ir į struktūrines priežastis, nulemiančias benamystę, jos siejamos su šalies ekonomine padėtimi, išaugusiu nedarbu, smulkaus verslo bankrotu ir t.t. Tačiau dažnai struktūrinės ir subjektyviosios benamystės priežastys tarsi eina išvien ir vienos kitą papildo.

Taigi benamystė yra itin kompleksinis ir sudėtingas reiškinys, kuris Lietuvai yra pakankamai aktualus, tačiau kol kas nėra plačiai nagrinėjamas. Šią nuomonę savo publikacijose pateikia keli autoriai: J. Sadauskas (2008), V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2004), E. Kocai (2006). Lietuvoje dažnai benamystė yra suvokiama tik kaip būsto neturėjimo problema. Teiginį galima pagrįsti remiantis Lietuvos statistikos departamento atlikto 2001 metais gyventojų surašymo duomenimis. Surašymas tarsi pateikė oficialų nacionalinį benamystės apibrėžimą, pagal kurį ,,benamiai – tai asmenys, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos ir lėšų bent minimaliam būstui išsinuomoti ar nusipirkti“ (cit. Sadauskas, 2008, p. 127), taip pat į šią kategoriją nepateko apsigyvenusieji trumpalaikės socialinės globos įstaigose. Ir 2011 metais atliktas  gyventojų surašymas yra oficialioji statistika, nusakanti tik bendrojo pobūdžio informaciją, o atskiros statistikos, kiek yra benamių Lietuvoje ir kokios šio reiškinio priežastys ar gilesnis jo supratimas, nėra. Tačiau pagal B. Berry (2007) ir kitose šalyse susiduriama su tikslios benamių statistikos fiksavimo problemomis, kadangi jie yra tarsi ,,užslėptoji“ populiacijos dalis.

Be to, Lietuvoje atsakomybe dėl benamystės socialinės problemos dalijasi kelios ministerijos, o ypač daug klausimų yra siejama su Aplinkos ministerija, tarsi į problemą nėra pažiūrima iš socialinės pusės. Dar galima pridėti ir valstybinės programos benamystei spręsti nebuvimą: Lietuvoje, lyginant su užsienio šalimis, nėra laikomasi ,,Svarbiausia būstas“ požiūrio (ang. “Housing First Approach“), taip pat nėra pereinamojo būsto ir, ekspertų nuomone, beveik nėra socialinio būsto.  Dėl anksčiau minėtų priežasčių kalbėti apie benamystę vien tik iš socialinės ar būsto politikos pusės yra kol kas sudėtinga. Tačiau šioje vietoje daug reikšmės tenka socialiniam darbui su benamiais ir naujų paslaugų ar programų sukūrimui, bet pirmiausia yra svarbu labai gerai pažinti šią socialinio darbo klientų grupę, atlikti tyrimus, giliau analizuojančius benamystės reiškinį.

2. Lietuvos autoriai, tyrę benamystės reiškinį

Lietuvoje benamystės reiškinį tyrė ir aprašė keli autoriai, vienas iš jų J. Sadauskas  (2008), kuris atskleidė benamių gyvenimo sąlygas ir nustatė priežastis, gilinančias benamių socialinę atskirtį. Taip pat autorius gvildeno benamystės sampratą ir priežastis, aprašė moterų benamystės specifiką. V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2004) nagrinėjo benamystės Lietuvoje reiškinį, pateikė socialinį-demografinį Lietuvos benamių portretą, analizavo jų gyvenimo sąlygas. Kitame straipsnyje, publikuotame tais pačiais metais, autorės atskleidė įvairius benamių elgsenos ir nuostatų aspektus, tokius kaip žalingi įpročiai ir sveikatos būklė, socialiniai ryšiai ir vaikystės patirties įtaka dabarties situacijai bei ateities lūkesčiai. Vienas iš naujesnių straipsnių yra parašytas E. Kocai (2006). Jame daugiausia dėmesio skiriama benamystės kaip socialinio reiškinio teorinės sampratos klausimams, pateikiamos galimos benamystės kategorijos ir formos. Taip pat aptariami benamystę nulėmę veiksniai bei jų tipai, aprašomas tapsmo benamiu procesas ir jo etapai. Kitoje studijoje ,,Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis“ (2008), autorė analizavo benamių atskirties procesą ir jo etapus, nagrinėjo pagrindinius atskirties formavimosi lygmenis ir veiksnius. Savo darbe autorė padarė išvadą, kad socialinė benamių atskirtis yra dvipusis procesas: viena vertus, ją nulemia paties žmogaus asmenybės struktūra ir elgsena, o kita vertus – socialinė aplinka, kurioje jis gyvena. Benamių gyvensena ir vertybės taip pat buvo analizuotos A. Vosyliūtės, V. Kasparavičienės, G. Maniukaitės ir E. Kocai (2004). Naujausios publikacijos, siejamos su benamystės problema, yra parašytos R. Indriliūnaitės. Autorė šiuo metu gilinasi į kriminalinę subkultūrą už įkalinimo įstaigos ribų ir aprašo benamius ir buvusius nuteistuosius. 

3. Benamių asmenų klasifikacija

Kadangi nėra bendros benamystės apibrėžties ir vyrauja skirtingos benamių klasifikacijos, priimta, kad ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, vadovaujasi Europos benamystės ir su būstu susijusios atskirties tipologija (angl. ETHOS, European Typology of Homelessness and Housing Exclusion).

Asmuo laikomas benamiu, kai:

-   neturi stogo virš galvos: jokios pastogės neturintis ir gatvėje nakvojantis asmuo;

- neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: laikinai prisiglaudęs benamiams skirtoje įstaigoje, benamių nakvynės namuose, socialiniame būste, kuriame asmenys gyvena savarankiškai, tačiau gali gauti individualias socialines paslaugas, ar atitinkamose įstaigose;

-    jo gyvenimo sąlygos yra nesaugios: kai gyvena būste be nuomos sutarties arba kai neturi savo būsto ir yra prisiglaudęs pas šeimos narius arba draugus;

-   gyvena netinkamomis sąlygomis: pašiūrėje, būste, kuriame nėra sanitarinių įrenginių arba kuris pagal nacionalinę teisę yra negyvenamas, namelyje ant ratų arba kempingo namelyje, kurie nepritaikyti gyventi ištisus metus, perpildytoje erdvėje.

Labai dažnai manoma, kad benamiai yra tik neturintys stogo virš galvos arba, kitaip tariant, gyvenantys gatvėje asmenys, kadangi tai yra akivaizdžioji benamystės forma ar gyvenimo gatvėje reiškinys.

Ankstesni tyrimai parodė, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai benamių yra vyrai ir kiek daugiau nei pusė praradusių būstą yra paties aktyviausio darbingo amžiaus (30-49 metų) asmenys (Sadauskas, 2008). Šitoks procentinis pasiskirstymas lyties ir amžiaus atžvilgiu yra beveik vienodas skirtingose šalyse.

4. Benamystė tarp įvairių teorinių požiūrių

Kada kalbama apie benamystę, reikia prisiminti, kad šis reiškinys gali būti aiškinamas remiantis 6 skirtingais teoriniais požiūriais: benamystė gali būti sulyginama su asocialiu elgesiu, gyvenimo būdu arba ši susiklosčiusi asmens situacija gali būti regima kaip tam tikrų priežasčių ir su jomis susijusių pasekmių grandinė. Benamio žmogaus elgesys gali būti paaiškinamas išgyvenimo gatvėje strategijomis, šioje vietoje galima pritaikyti ir išmokto bejėgiškumo teoriją. Visai nauja, mažai tyrinėta sritis yra tai, kad į benamystę dar yra pasižiūrima kaip į namų kūrimo gatvėje reiškinį. Šie keli požiūriai žemiau yra kiek detaliau aprašomi.

Ypač dažnai žiniasklaidoje pasigirsta, kad benamis žmogus nėra motyvuotas keisti savo situaciją, kad benamystė – tai gyvenimo būdas. Visi galime suvokti, kad kasdieniniame gyvenime dažniausiai girdime, kad egzistuoja sveikas gyvenimo būdas, bohemiškas ar vartotojiškas gyvenimo būdas. Yra jų ir kitokių, tačiau esminė juos siejanti ypatybė yra ta, kad pagal konkrečių bruožų visumą asmuo yra priskiriamas tam tikrai kategorijai ar subkultūrai. Kiekviena subkultūra turi savo propaguojamas vertybes bei principus. Galime kalbėti ir apie benamių subkultūrą, tačiau tai yra kur kas plačiau nei gyvenimo būdas. Gyvenimo būdą tarsi turime sąmoningai pasirinkti ir siekti gyventi pagal tam tikro gyvenimo būdo diktuojamus principus. O kaip yra su benamiais? Jeigu žmogus turėtų galimybę rinktis, ar gyventi gatvėje ar gyventi šiltuose namuose, tuomet jo pasirinkimas gali būti siejamas su gyvenimo būdu, kuriam jis pritaria. Tačiau kalbant apie benamystę išgyvenančius asmenis, pasirinkimų būna itin mažai, žmonės yra atsidūrę šioje situacijoje dėl įvairių aplinkybių, priežastys ir pasekmės yra tarsi susipynusios į vieną tvirtą rezginį ir pats žmogus dažnai būna nepajėgus rasti išeitis.

Visgi kodėl žmonės sunkiai ryžtasi imtis veiksmų ir stengtis aktyviai spręsti savo problemas, kodėl dažnai suteikiant  pagalbą žmogui, rezultatai yra maži ir jų reikia laukti gana ilgai, visa tai galima paaiškinti išmokto bejėgiškumo teorija. Ją išvystęs autorius Sellingman atskleidė depresijos negalavimus. Svarbiausia teorijos mintis yra ta, kad ilgainiui su nesėkmėmis susidūręs ir nesugebantis su jomis susidoroti žmogus prisiima bejėgio vaidmenį. Žmogus tarsi išmoksta, kad neturi jokios kontrolės savo gyvenime, jam atrodo, kad viskas, ką jis daro, yra pražūtinga. Išmoktas bejėgiškumas būdingas žmonėms po emocinių traumų. Reikia nepamiršti, kad namų praradimas yra viena iš traumų, žmogus yra labai giliai emociškai paveikiamas ir ne kiekvienas po šio įvykio gali jaustis, kad viskas priklauso nuo jo paties, o skambus šūkis ,,likimas yra tavo rankose“ čia negelbsti. Dažnas užkluptas nelaimių arba savo neigiamais sprendimais nulėmęs nesėkmių atsiradimą ir nesugebantis greitai jų įveikti, o vėliau patiriantis dar daugiau nesėkmių, tik dar labiau susigūžia ir įsitvirtina bejėgiškumo pozicijoje. Deja, iki šiol nėra atliktų gilesnių tyrimų šia kryptimi ar aprašyta benamių žmonių trauminė patirtis.

Siekiant atskleisti, kaip benamio elgesys gali būti paaiškinamas išgyvenimo gatvėje strategijomis, tam galima pasitelkti bet kurio nuotykių filmo siužetą. Tokie filmai yra itin šabloniški: sudūžta laivas ir pagrindinis veikėjas išsigelbsti atsidūręs negyvenamoje saloje. Turbūt ne vienas esame matę panašaus siužeto filmų ir turbūt daugelis teigtume, kad juose įvykiai klostosi beveik vienodai: pagrindinis veikėjas kelias dienas bando suprasti situaciją ir nesiima jokių veiksmų, dažniausiai sėdi po medžiais, stengdamasis apsisaugoti nuo kaitrios saulės, stipraus vėjo. Praėjus kiek laiko ir susidėliojęs ištiktos nelaimės vaizdą, žmogus perpranta, kad tik jam vienam pavyko išsigelbėti, kad viena diena seka paskui kitą ir jis turi kažką daryti, jeigu nori išgyventi negyvenamojoje saloje. Tuomet pagrindinis veikėjas ieško išmestų į krantą daiktų, iš laivo nuolaužų susirenčia sau būstą. Labai dažnai filme galime matyti, kaip išsigelbėjęs žmogus sumaniai panaudoja žuvusiųjų daiktus: beveik visada nuauna batus ar nuvelka drabužius. Įprastai pasišlykštėjimą keliantis veiksmas tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis yra priimamas kaip visiškai normalus, kadangi jis reikalingas, kad žmogus išgyventų. Vėliau žmogus įsikuria saloje ir su kiekviena diena viltis, jog pro šalį praplauks laivas ir pasiims jį kartu, mažėja. Žmogus apsipranta. Galiausiai įvyksta didysis stebuklas ir atplaukia ilgai lauktas laivas. Toliau nepaisant visų skirtingų įvykių ir siužeto vingių, denyje sėdintis išsigelbėjęs žmogus, suvokdamas, kad tik ir laukė šios dienos, kad visais būdais siekė išgyventi, ima nerimauti, ar jis sugebės suderinti savo įgytą patirtį saloje su ankstesniu gyvenimu, ar prisitaikys prie savo buvusios kasdienybės. Dabar vertėtų atsakyti, kaip yra susijęs benamių žmonių elgesys su minėtu pavyzdžiu. Namų praradimas yra kraštutinė nelaimė, prieš kurią seka visa eilė nesėkmių, o greta jų žmogus kuria strategijas, kaip jas įveikti. Atsidūręs gatvėje žmogus, kaip ir filmo veikėjas, iš pradžių bando suprasti situaciją, vėliau patiriamas šaltis, alkis, nuovargis, nesaugumas ir jis turi imtis veiksmų, kad su viskuo susidorotų. Kartais išgyvenimo strategijos gali patapti visuomenei nepriimtinu elgesiu – žmogus gali pradėti raustis po konteinerius, elgiatauti, vagiliauti ir t.t. Kartais žmogus apsisprendžia veikti kitaip ir kreipiasi pagalbos. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kažkur šalia yra tikėjimas, kad situacija turi pagerėti, bet laikui bėgant, šis tikėjimas yra gerokai nuslopinamas. Galiausiai lygiai taip pat, kaip ir pavyzdyje su filmu, žmogui sulaukus pagalbos yra nelengva patikėti, kad įvykiai gali vėl imti klostytis įprastai, nes jo patirti išgyvenimai susikerta su tuo, kas buvo anksčiau, žmogus nebegali nuneigti ankstesnės patirties.

Užsienio autorių darbuose, tarp kurių ir Katherine M. Boydell, P. Goering, Tammy L. Morrell-Bellai (2000), J. Christiani, D. Abrams (2003), S. Ann ir M. Groot (2010) bei  C. Parsell (2010), pradedama kalbėti apie namų kūrimo gatvėje reiškinį, tai naujas žvilgsnis į benamystę. Autoriai teigia, kad žmonės, neturintys namų, sukuria namus net gatvėje, tiek fizine, tiek psichologine prasme, įsitvirtina juose ir kartais negrįžtamai pripranta prie gatvės gyvenimo. Benamiai skirtingai nei eiliniai žmonės įprasmina tam tikras miesto vietas, gatves, galiausiai save ima suvokti per šias vietas. Palikti gatvę, kur jiems ji yra namai, gali būti lygiai taip pat skausminga, kaip ir tikrus namus, o tai yra kertinis dalykas, į kurį turi būti atsižvelgiama dirbant socialinį darbą su benamiais, ieškant šios klientų grupės motyvavimo būdų. Šios mintys patvirtina, kad įsitvirtinimas gatvėje negali būti susiejamas su gyvenimo būdu, kaip kad dažnai teigiama. Greičiau, remiantis šį reiškinį tyrusių autorių mintimis, galima paaiškinti šiuos probleminius dalykus: kliūtys persikelti į naujus namus ir priežastys, kodėl kai kurie benamiai žmonės nenori palikti laikino gyvenimo gatvėje ar kodėl dalis jų sugrįžta į gatvę net ir po įsikūrimo suteiktame būste.

5. Socialinio darbo su benamiais žmonėmis ypatumai

Trumpai apibrėžiant, kokie yra socialinio darbo su benamiais žmonėmis ypatumai, visų pirma reikia paminėti, kad tai yra platus ir kompleksiškas darbo laukas, kaip ir šių žmonių problemos, reikalaujantis žinių, įgūdžių ir sugebėjimų iš skirtingų sričių. Laikomasi nuomonės, kad benamystė yra kitų problemų galutinis rezultatas, ji nėra priežastis, todėl siekiant padėti šiam žmogui, reikia orientuotis į tas priežastis, kurios jį atvedė prie benamystės. O priežastys, kaip ir buvo rašyta anksčiau, yra pačios įvairiausios: psichinė ar fizinė negalia, priklausomybės problemos, teistumo patirtis, senyvas amžius, nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, vaikystė vaikų globos namuose ar nedarnioje šeimoje ir daugelis kitų. Tai tarsi daug klientų grupių, kurias visas sieja išgyvenama benamystės situacija, dar atskirai įnešanti svorio į problemų sprendimo procesą.   

Svarbu yra atskirti gatvėje gyvenančius benamius ir tuos, kurie glaudžiasi nakvynės namuose. Taip pat skiriasi darbas su ilgalaikiais benamiais ir tais, kurie neseniai prarado namus. Kada žmogus gyvena gatvėje dažnai jis pats atmeta įvairias pagalbos galimybes, nepasitiki, nesiryžta, todėl pagalba jam prasideda nuo paprasčiausių žmogaus neįpareigojančių žingsnių: santykio užmezgimo, neformalaus pokalbio, pasidomėjimo, kur praleidžia naktį, susitarimo kitą kartą pasikalbėti. Darbui su šia asmenų grupe yra ruošiami gatvės socialiniai darbuotojai, o tokios paslaugos yra vadinamos žemo slenksčio paslaugomis, kadangi patekti į pagalbos procesą asmeniui yra keliami itin minimalūs reikalavimai arba jų visai nėra. Lietuvoje tik šiais metais pradėta taikyti ši užsienyje plačiai praktikuojama veikla. Priešingai nei gatvės benamiai, asmenys, gyvenantys benamiams skirtuose nakvynės namuose, turėdami minimalias namų sąlygas, jau gali žengti reikšmingesnius žingsnius dėl savo problemų sprendimo. Jeigu gatvės benamiai dažnai atmeta pagalbos galimybes, tai benamiai, gyvenantys nakvynės namuose, neretai yra linkę manipuliuoti jiems teikiama pagalba: atsiranda požiūris, kad jais turi kažkas iš šalies pasirūpinti, o jie patys nėra atsakingi dėl savo situacijos. Dėl ilgą ir trumpą laiką benamystę išgyvenančių žmonių skirtingumo paminėtina, kad kuo trumpesnis yra laikas, kada žmogus atsidūrė gatvėje, tuo didesnė tikimybė pasiekti teigiamų rezultatų, kadangi žmogus dar yra nepraradęs turėtų įgūdžių ir yra labiau nusiteikęs imtis veiksmų situacjai keisti, o ne prie jos prisitaikyti.

Socialinio darbo praktinė veikla turi nemažai apibrėžimų, remiasi įvairiomis teorijomis, metodais, tačiau pirmiausia tai yra santykis, tik jame yra įmanoma veikti. Jeigu pirmų susitikimų metu darbuotojui pavyksta parodyti, kad benamis žmogus yra priimamas, kad norima jį išklausyti, suprasti, kad nebus smerkiamas dėl savo blogų pasirinkimų ar įpročių, kad bus orientuojamasi į problemų sprendimą, jeigu žmogui pavyksta pasitikėti, atsiverti, taip pat orientuotis, ką galima daryti, jog situaciją gerėtų, tuomet ir įvyksta tam tikras lūžis, kuriame prasideda pokyčiai. Tik svarbu tarp žmogaus priėmimo tokio, koks jis yra, ir noro padėti socialiniam darbuotojui nepamesti gebėjimo atskirti manipuliacijas, jas atvirai įvardyti, sudėlioti atsakomybių ribas. Reikia atminti, kad benamiai žmonės turi menkai išvystytus kasdienio gyvenimo, socialinius ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Taip pat planuojant pirmuosius pagalbos žingsnius, pravartu prisiminti A. Maslow poreikių teoriją, kuri teigia, jog žmogaus poreikiai sudaro pakopų sistemą, ir nepatenkinus žemesnio lygmens poreikių, aukštesnio lygmens poreikiai neatsiranda. Kalbant konkrečiai apie benamius, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad žmogus turėtų pastogę, maisto, elementarias sąlygas fiziologiniams poreikiams patenkinti, o tik palaipsniui suplanuojami vis didesni uždaviniai. Jeigu visuomenėje dažnai pasigirsta nuomonė, kad benamiams žmonėms visų pirma reikia parūpinti darbą ir taip visos problemos bus išspręstos, remiantis A. Maslow teorija, šios priemonės nepasiteisintų, kadangi žmogus nėra pajėgus peršokti per kelias pakopas.

Kaip ir socialiniame darbe su kitomis klientų grupėmis, dirbant su benamiais reikia ieškoti kūrybiškų problemų sprendimų, mokėti lanksčiai reaguoti į spontaniškai susiklosčiusius įvykius, turėti gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą tarp pagalbos ir kontrolės situacijų, padėti žmogui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir kartu sugebėti jį padrąsinti, palaikyti. Reikia suprasti, kad benamių žmonių savivertė yra labai žema: tai ir dėl ankstesnių įvykių, atvedusių juos prie benamystės, o taip pat ir dėl vėliau patiriamos benamystės ir nesaugumo. Socialinis darbas nėra informacijos suteikimas apie įstaigas, kuriose galima gauti materialinę pagalbą ar socialines paslaugas, informavimas nėra veiksmingas pats savaime, kadangi ne dėl informacijos trūkumo žmogus prarado namus ar nesugeba iš susidariusios situacijos išeiti. Jeigu tikrai norima padėti, pirmiausia vertėtų parodyti rūpestį, stengtis kalbinti ir sugebėti išklausyti. O vėliau seka tolimesni pagalbos žingsniai, nepamirštant, kad galutinius sprendimus turi priimti pats žmogus ir socialinis darbuotojas turi visada veikti kartu.

LITERATŪRA:

1.    Berry B. A Repeated Observation Approach for Estimating the Street Homeless Population // Evaluation Review, 2007, vol. 31, no. 2, p. 166-199. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:

      http://erx.sagepub.com/content/31/2/166

2.    Bhui K., Shanahan L., Harding G. Homelessness and Mental Illness: A Literature Review and a Qualitative Study of Perceptions of the Adequacy of Care // International Journal of Social Psychiatry,  2006, vol. 52(2), no. 2, p. 152-165. [žiūrėta 2011 m. birželio 11 d.]. Prieiga per internetą:

      http://isp.sagepub.com/content/52/2/152.abstract

3. Boydell Katherine M., Goering P., Morrell-Bellai Tammy L. Narratives of Identity: Re-presentation of Self in People Who Are Homeless // Qualitative Health Research, 2000, vol. 10, no. 1, p. 26-38. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:

      http://qhr.sagepub.com/content/10/1/26.short

4.    Borchard K. Between Poverty and a Lifestyle: The Leisure Activities of Homeless People in Las Vegas // Journal of Contemporary Ethnography, 2010, vol. 39, no. 4, p. 441-466. [žiūrėta 2011 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą:

      http://jce.sagepub.com/content/39/4/441

5.    Christiani J., Abrams D. The Effects of Social Identification, Norms and Attitudes on Use of Outreach Services by Homeless People // Journal of Community & Applied Social Psychology, 2003, vol. 13, no. 2, p. 138-157. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:

      http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/casp.719/abstract

6.    Farrington

      http://www.brown.uk.com/homeless/farrington.pdf

7.   FEANTSA. ETHOS – European Typology on Homelessness and Housing Exclusion. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:

      http://www.feantsa.org/code/en/pg.asp?Page=484

8.  Ann S., Groot M. Contextualizing Street Homelessness in New Zeland: A Case Study Approach // A Thesis Submitted in Fulfilment of the Requirements for the Degree of Doctor of Philosophy, The University of Waikato, 2010. [žiūrėta 2011 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą:

      http://researchcommons.waikato.ac.nz/bitstream/10289/4975/3/thesis.pdf

9.    Kanopienė V., Mikulionienė S. Lietuvos benamiai: elgsena ir nuostatos // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2004, Nr. 3(1), p. 63-72.

10. Kanopienė V., Mikulionienė S. Lietuvos benamiai: gyvenimo sąlygos // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2004, Nr. 3(1), p. 47-62.

11. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, 2007.

12. Kocai E. Benamystė kaip socialinis reiškinys // Filosofija. Sociologija, 2006, Nr. 2, p. 53-62. [žiūrėta 2011 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.ebiblioteka.lt/resursai/LMA/Filosofija/Fil_053_062.pdf

13. Kocai E. Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008, Nr. 1, p. 105-118. [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.ku.lt/sociologija/files/2008-1.p.105-118.pdf

14. Larsen L., Poortinga E., Hurdle Donna E. Sleeping Rough: Exploring the Differences Between Shelter-Using and Non-Shelter-Using Homeless Individuals // Environment and Behavior, 2004, vol. 36, no. 4, p. 578-591. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:

      http://eab.sagepub.com/content/36/4/578.abstract

15. Parsell C. An Ethnographic Study of the Day-to-Day Lives and Identities of People Who Are Homeless in Brisbane // A Thesis Submitted for the Degree of Doctor of Philosophy at The University of Queensland, School of Social Work and Applied Human Services, 2010. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:

     http://www.apo.org.au/research/ethnographic-study-day-day-lives-and-identities-people-who-are-homeless-brisbane

16. Sadauskas J. Benamiai, kaip socialinės atskirties grupė // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2005, Nr. 7(1), p. 127-136. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:

      http://www.teisesgidas.lt/modules/sections/index_op_viewarticle_artid_34.html

17. Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E. Varguomenė: gyvensena ir vertybės. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2004.