2012 m. spalio 12 d., penktadienis

BENAMYSTĖ TARP TEORIJOS IR KITŲ PASVARSTYMŲ

Autorė: Sandra Stanytė

  1. Teorinės benamystės reiškinio prielaidos
Benamystė dažnai yra įvardijama kaip kraštutinė skurdo ir socialinės atskirties forma ar reiškinys, kurį galima analizuoti žmogaus teisių, socialinės ir ekonominės nelygybės, būsto politikos, socialinės apsaugos sistemos trūkumų kontekste. Šiuo metu benamystė yra apibrėžiama ir kaip viena iš pagrindinių Europos Sąjungos (toliau – ES) Socialinės apsaugos ir įtraukties sprendžiamų problemų. Taip pat benamystė gali būti įvardijama ir kaip miestų problema, kadangi kaip teigia daugelis autorių, tarp jų ir  S. Ann bei M. Groot (2010), benamiai dažniausiai koncentruojasi didžiuosiuose šalies miestuose. O tie, kas nėra susidūrę su sunkumais dėl būsto, benamystę sutapatina su vaizdiniais, tokiais kaip pagyvenusių vyrų gėrimu gatvėse, elgetaujančiomis moterimis, konteineriuose besirausančiais asmenimis, gatvės vaikais, kurie uosto klijus, ar žmonėmis su dideliais krepšiais sėdinčiais parkuose. Ir visa tai yra išoriniai reiškinio aspektai, galbūt kartais tik stereotipinis įsivaizdavimas, skirtingas atskiruose visuomenės kontekstuose (Cooper, 2001; Winter & Barnes, 1998, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 3).     

O iš tikrųjų benamystės priežastys yra kur kas gilesnės ir jos gali būti analizuojamos dviem lygmenimis: indvidualiu ir struktūriniu (socialiniai ekonominiai veiksniai) (Neale, 1997, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 10). Indvidualiajame lygmenyje aiškinama, kad benamystė atsiranda dėl žmogaus asmeninių nesėkmių ar blogų pasirinkimų. Remiantis šiuo požiūriu, benamiai yra patys atsakingi dėl savo prastų gyvenimo sąlygų. Tokie argumentai reti nebuvo žiūrint iš istorinės perspektyvos. Ir priešingai, vyravo šiame indvidualiame lygmenyje ir kiek labiau humanistiniais aiškinimais paremti argumentai. Teigiama, kad benamystė yra asmeninių nesėkmių rezultatas, pavyzdžiui, psichikos ligos, todėl žmogus negali jaustis visiškai atsakingas už savo situaciją. Vėliau ir buvo remiamasi šiuo labiau humanistiniu požiūriu, ypač vykdant atvejo vadybą ir taikant socialinio darbo intervencijas (Neale, 1997, cit. pg. Ann, Groot, 2010, p. 10). Taigi pirmasis individualusis požiūris nusako, kad benamiai yra neverti pagalbos vargšai, tuo tarpu remiantis antruoju požiūriu, jiems yra būtina padėti (Borchard, 2010). Svarbu atsižvelgti ir į struktūrines priežastis, nulemiančias benamystę, jos siejamos su šalies ekonomine padėtimi, išaugusiu nedarbu, smulkaus verslo bankrotu ir t.t. Tačiau dažnai struktūrinės ir subjektyviosios benamystės priežastys tarsi eina išvien ir vienos kitą papildo.

Taigi benamystė yra itin kompleksinis ir sudėtingas reiškinys, kuris Lietuvai yra pakankamai aktualus, tačiau kol kas nėra plačiai nagrinėjamas. Šią nuomonę savo publikacijose pateikia keli autoriai: J. Sadauskas (2008), V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2004), E. Kocai (2006). Lietuvoje dažnai benamystė yra suvokiama tik kaip būsto neturėjimo problema. Teiginį galima pagrįsti remiantis Lietuvos statistikos departamento atlikto 2001 metais gyventojų surašymo duomenimis. Surašymas tarsi pateikė oficialų nacionalinį benamystės apibrėžimą, pagal kurį ,,benamiai – tai asmenys, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos ir lėšų bent minimaliam būstui išsinuomoti ar nusipirkti“ (cit. Sadauskas, 2008, p. 127), taip pat į šią kategoriją nepateko apsigyvenusieji trumpalaikės socialinės globos įstaigose. Ir 2011 metais atliktas  gyventojų surašymas yra oficialioji statistika, nusakanti tik bendrojo pobūdžio informaciją, o atskiros statistikos, kiek yra benamių Lietuvoje ir kokios šio reiškinio priežastys ar gilesnis jo supratimas, nėra. Tačiau pagal B. Berry (2007) ir kitose šalyse susiduriama su tikslios benamių statistikos fiksavimo problemomis, kadangi jie yra tarsi ,,užslėptoji“ populiacijos dalis.

Be to, Lietuvoje atsakomybe dėl benamystės socialinės problemos dalijasi kelios ministerijos, o ypač daug klausimų yra siejama su Aplinkos ministerija, tarsi į problemą nėra pažiūrima iš socialinės pusės. Dar galima pridėti ir valstybinės programos benamystei spręsti nebuvimą: Lietuvoje, lyginant su užsienio šalimis, nėra laikomasi ,,Svarbiausia būstas“ požiūrio (ang. Housing First Approach“), taip pat nėra pereinamojo būsto ir, ekspertų nuomone, beveik nėra socialinio būsto.  Dėl anksčiau minėtų priežasčių kalbėti apie benamystę vien tik iš socialinės ar būsto politikos pusės yra kol kas sudėtinga. Tačiau šioje vietoje daug reikšmės tenka socialiniam darbui su benamiais ir naujų paslaugų ar programų sukūrimui, bet pirmiausia yra svarbu labai gerai pažinti šią socialinio darbo klientų grupę, atlikti tyrimus, giliau analizuojančius benamystės reiškinį.

  1. Lietuvos autoriai, tyrę benamystės reiškinį
Lietuvoje benamystės reiškinį tyrė ir aprašė keli autoriai, vienas iš jų J. Sadauskas  (2008), kuris atskleidė benamių gyvenimo sąlygas ir nustatė priežastis, gilinančias benamių socialinę atskirtį. Taip pat autorius gvildeno benamystės sampratą ir priežastis, aprašė moterų benamystės specifiką. V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2004) nagrinėjo benamystės Lietuvoje reiškinį, pateikė socialinį-demografinį Lietuvos benamių portretą, analizavo jų gyvenimo sąlygas. Kitame straipsnyje, publikuotame tais pačiais metais, autorės atskleidė įvairius benamių elgsenos ir nuostatų aspektus, tokius kaip žalingi įpročiai ir sveikatos būklė, socialiniai ryšiai ir vaikystės patirties įtaka dabarties situacijai bei ateities lūkesčiai. Vienas iš naujesnių straipsnių yra parašytas E. Kocai (2006). Jame daugiausia dėmesio skiriama benamystės kaip socialinio reiškinio teorinės sampratos klausimams, pateikiamos galimos benamystės kategorijos ir formos. Taip pat aptariami benamystę nulėmę veiksniai bei jų tipai, aprašomas tapsmo benamiu procesas ir jo etapai. Kitoje studijoje ,,Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis“ (2008), autorė analizavo benamių atskirties procesą ir jo etapus, nagrinėjo pagrindinius atskirties formavimosi lygmenis ir veiksnius. Savo darbe autorė padarė išvadą, kad socialinė benamių atskirtis yra dvipusis procesas: viena vertus, ją nulemia paties žmogaus asmenybės struktūra ir elgsena, o kita vertus – socialinė aplinka, kurioje jis gyvena. Benamių gyvensena ir vertybės taip pat buvo analizuotos A. Vosyliūtės, V. Kasparavičienės, G. Maniukaitės ir E. Kocai (2004). Naujausios publikacijos, siejamos su benamystės problema, yra parašytos R. Indriliūnaitės. Autorė šiuo metu gilinasi į kriminalinę subkultūrą už įkalinimo įstaigos ribų ir aprašo benamius ir buvusius nuteistuosius. 

  1. Benamių asmenų klasifikacija

Kadangi nėra bendros benamystės apibrėžties ir vyrauja skirtingos benamių klasifikacijos, priimta, kad ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, vadovaujasi Europos benamystės ir su būstu susijusios atskirties tipologija (angl. ETHOS, European Typology of Homelessness and Housing Exclusion).

Asmuo laikomas benamiu, kai:

-   neturi stogo virš galvos: jokios pastogės neturintis ir gatvėje nakvojantis asmuo;
- neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: laikinai prisiglaudęs benamiams skirtoje įstaigoje, benamių nakvynės namuose, socialiniame būste, kuriame asmenys gyvena savarankiškai, tačiau gali gauti individualias socialines paslaugas, ar atitinkamose įstaigose;
-    jo gyvenimo sąlygos yra nesaugios: kai gyvena būste be nuomos sutarties arba kai neturi savo būsto ir yra prisiglaudęs pas šeimos narius arba draugus;
-   gyvena netinkamomis sąlygomis: pašiūrėje, būste, kuriame nėra sanitarinių įrenginių arba kuris pagal nacionalinę teisę yra negyvenamas, namelyje ant ratų arba kempingo namelyje, kurie nepritaikyti gyventi ištisus metus, perpildytoje erdvėje.

Labai dažnai manoma, kad benamiai yra tik neturintys stogo virš galvos arba, kitaip tariant, gyvenantys gatvėje asmenys, kadangi tai yra akivaizdžioji benamystės forma ar gyvenimo gatvėje reiškinys.

Ankstesni tyrimai parodė, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai benamių yra vyrai ir kiek daugiau nei pusė praradusių būstą yra paties aktyviausio darbingo amžiaus (30-49 metų) asmenys (Sadauskas, 2008). Šitoks procentinis pasiskirstymas lyties ir amžiaus atžvilgiu yra beveik vienodas skirtingose šalyse.

  1. Benamystė tarp įvairių teorinių požiūrių
Kada kalbama apie benamystę, reikia prisiminti, kad šis reiškinys gali būti aiškinamas remiantis 6 skirtingais teoriniais požiūriais: benamystė gali būti sulyginama su asocialiu elgesiu, gyvenimo būdu arba ši susiklosčiusi asmens situacija gali būti regima kaip tam tikrų priežasčių ir su jomis susijusių pasekmių grandinė. Benamio žmogaus elgesys gali būti paaiškinamas išgyvenimo gatvėje strategijomis, šioje vietoje galima pritaikyti ir išmokto bejėgiškumo teoriją. Visai nauja, mažai tyrinėta sritis yra tai, kad į benamystę dar yra pasižiūrima kaip į namų kūrimo gatvėje reiškinį. Šie keli požiūriai žemiau yra kiek detaliau aprašomi.

Ypač dažnai žiniasklaidoje pasigirsta, kad benamis žmogus nėra motyvuotas keisti savo situaciją, kad benamystė – tai gyvenimo būdas. Visi galime suvokti, kad kasdieniniame gyvenime dažniausiai girdime, kad egzistuoja sveikas gyvenimo būdas, bohemiškas ar vartotojiškas gyvenimo būdas. Yra jų ir kitokių, tačiau esminė juos siejanti ypatybė yra ta, kad pagal konkrečių bruožų visumą asmuo yra priskiriamas tam tikrai kategorijai ar subkultūrai. Kiekviena subkultūra turi savo propaguojamas vertybes bei principus. Galime kalbėti ir apie benamių subkultūrą, tačiau tai yra kur kas plačiau nei gyvenimo būdas. Gyvenimo būdą tarsi turime sąmoningai pasirinkti ir siekti gyventi pagal tam tikro gyvenimo būdo diktuojamus principus. O kaip yra su benamiais? Jeigu žmogus turėtų galimybę rinktis, ar gyventi gatvėje ar gyventi šiltuose namuose, tuomet jo pasirinkimas gali būti siejamas su gyvenimo būdu, kuriam jis pritaria. Tačiau kalbant apie benamystę išgyvenančius asmenis, pasirinkimų būna itin mažai, žmonės yra atsidūrę šioje situacijoje dėl įvairių aplinkybių, priežastys ir pasekmės yra tarsi susipynusios į vieną tvirtą rezginį ir pats žmogus dažnai būna nepajėgus rasti išeitis.

Visgi kodėl žmonės sunkiai ryžtasi imtis veiksmų ir stengtis aktyviai spręsti savo problemas, kodėl dažnai suteikiant  pagalbą žmogui, rezultatai yra maži ir jų reikia laukti gana ilgai, visa tai galima paaiškinti išmokto bejėgiškumo teorija. Ją išvystęs autorius Sellingman atskleidė depresijos negalavimus. Svarbiausia teorijos mintis yra ta, kad ilgainiui su nesėkmėmis susidūręs ir nesugebantis su jomis susidoroti žmogus prisiima bejėgio vaidmenį. Žmogus tarsi išmoksta, kad neturi jokios kontrolės savo gyvenime, jam atrodo, kad viskas, ką jis daro, yra pražūtinga. Išmoktas bejėgiškumas būdingas žmonėms po emocinių traumų. Reikia nepamiršti, kad namų praradimas yra viena iš traumų, žmogus yra labai giliai emociškai paveikiamas ir ne kiekvienas po šio įvykio gali jaustis, kad viskas priklauso nuo jo paties, o skambus šūkis ,,likimas yra tavo rankose“ čia negelbsti. Dažnas užkluptas nelaimių arba savo neigiamais sprendimais nulėmęs nesėkmių atsiradimą ir nesugebantis greitai jų įveikti, o vėliau patiriantis dar daugiau nesėkmių, tik dar labiau susigūžia ir įsitvirtina bejėgiškumo pozicijoje. Deja, iki šiol nėra atliktų gilesnių tyrimų šia kryptimi ar aprašyta benamių žmonių trauminė patirtis.

Siekiant atskleisti, kaip benamio elgesys gali būti paaiškinamas išgyvenimo gatvėje strategijomis, tam galima pasitelkti bet kurio nuotykių filmo siužetą. Tokie filmai yra itin šabloniški: sudūžta laivas ir pagrindinis veikėjas išsigelbsti atsidūręs negyvenamoje saloje. Turbūt ne vienas esame matę panašaus siužeto filmų ir turbūt daugelis teigtume, kad juose įvykiai klostosi beveik vienodai: pagrindinis veikėjas kelias dienas bando suprasti situaciją ir nesiima jokių veiksmų, dažniausiai sėdi po medžiais, stengdamasis apsisaugoti nuo kaitrios saulės, stipraus vėjo. Praėjus kiek laiko ir susidėliojęs ištiktos nelaimės vaizdą, žmogus perpranta, kad tik jam vienam pavyko išsigelbėti, kad viena diena seka paskui kitą ir jis turi kažką daryti, jeigu nori išgyventi negyvenamojoje saloje. Tuomet pagrindinis veikėjas ieško išmestų į krantą daiktų, iš laivo nuolaužų susirenčia sau būstą. Labai dažnai filme galime matyti, kaip išsigelbėjęs žmogus sumaniai panaudoja žuvusiųjų daiktus: beveik visada nuauna batus ar nuvelka drabužius. Įprastai pasišlykštėjimą keliantis veiksmas tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis yra priimamas kaip visiškai normalus, kadangi jis reikalingas, kad žmogus išgyventų. Vėliau žmogus įsikuria saloje ir su kiekviena diena viltis, jog pro šalį praplauks laivas ir pasiims jį kartu, mažėja. Žmogus apsipranta. Galiausiai įvyksta didysis stebuklas ir atplaukia ilgai lauktas laivas. Toliau nepaisant visų skirtingų įvykių ir siužeto vingių, denyje sėdintis išsigelbėjęs žmogus, suvokdamas, kad tik ir laukė šios dienos, kad visais būdais siekė išgyventi, ima nerimauti, ar jis sugebės suderinti savo įgytą patirtį saloje su ankstesniu gyvenimu, ar prisitaikys prie savo buvusios kasdienybės. Dabar vertėtų atsakyti, kaip yra susijęs benamių žmonių elgesys su minėtu pavyzdžiu. Namų praradimas yra kraštutinė nelaimė, prieš kurią seka visa eilė nesėkmių, o greta jų žmogus kuria strategijas, kaip jas įveikti. Atsidūręs gatvėje žmogus, kaip ir filmo veikėjas, iš pradžių bando suprasti situaciją, vėliau patiriamas šaltis, alkis, nuovargis, nesaugumas ir jis turi imtis veiksmų, kad su viskuo susidorotų. Kartais išgyvenimo strategijos gali patapti visuomenei nepriimtinu elgesiu – žmogus gali pradėti raustis po konteinerius, elgiatauti, vagiliauti ir t.t. Kartais žmogus apsisprendžia veikti kitaip ir kreipiasi pagalbos. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kažkur šalia yra tikėjimas, kad situacija turi pagerėti, bet laikui bėgant, šis tikėjimas yra gerokai nuslopinamas. Galiausiai lygiai taip pat, kaip ir pavyzdyje su filmu, žmogui sulaukus pagalbos yra nelengva patikėti, kad įvykiai gali vėl imti klostytis įprastai, nes jo patirti išgyvenimai susikerta su tuo, kas buvo anksčiau, žmogus nebegali nuneigti ankstesnės patirties.

Užsienio autorių darbuose, tarp kurių ir Katherine M. Boydell, P. Goering, Tammy L. Morrell-Bellai (2000), J. Christiani, D. Abrams (2003), S. Ann ir M. Groot (2010) bei  C. Parsell (2010), pradedama kalbėti apie namų kūrimo gatvėje reiškinį, tai naujas žvilgsnis į benamystę. Autoriai teigia, kad žmonės, neturintys namų, sukuria namus net gatvėje, tiek fizine, tiek psichologine prasme, įsitvirtina juose ir kartais negrįžtamai pripranta prie gatvės gyvenimo. Benamiai skirtingai nei eiliniai žmonės įprasmina tam tikras miesto vietas, gatves, galiausiai save ima suvokti per šias vietas. Palikti gatvę, kur jiems ji yra namai, gali būti lygiai taip pat skausminga, kaip ir tikrus namus, o tai yra kertinis dalykas, į kurį turi būti atsižvelgiama dirbant socialinį darbą su benamiais, ieškant šios klientų grupės motyvavimo būdų. Šios mintys patvirtina, kad įsitvirtinimas gatvėje negali būti susiejamas su gyvenimo būdu, kaip kad dažnai teigiama. Greičiau, remiantis šį reiškinį tyrusių autorių mintimis, galima paaiškinti šiuos probleminius dalykus: kliūtys persikelti į naujus namus ir priežastys, kodėl kai kurie benamiai žmonės nenori palikti laikino gyvenimo gatvėje ar kodėl dalis jų sugrįžta į gatvę net ir po įsikūrimo suteiktame būste.

  1. Socialinio darbo su benamiais žmonėmis ypatumai
Trumpai apibrėžiant, kokie yra socialinio darbo su benamiais žmonėmis ypatumai, visų pirma reikia paminėti, kad tai yra platus ir kompleksiškas darbo laukas, kaip ir šių žmonių problemos, reikalaujantis žinių, įgūdžių ir sugebėjimų iš skirtingų sričių. Laikomasi nuomonės, kad benamystė yra kitų problemų galutinis rezultatas, ji nėra priežastis, todėl siekiant padėti šiam žmogui, reikia orientuotis į tas priežastis, kurios jį atvedė prie benamystės. O priežastys, kaip ir buvo rašyta anksčiau, yra pačios įvairiausios: psichinė ar fizinė negalia, priklausomybės problemos, teistumo patirtis, senyvas amžius, nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, vaikystė vaikų globos namuose ar nedarnioje šeimoje ir daugelis kitų. Tai tarsi daug klientų grupių, kurias visas sieja išgyvenama benamystės situacija, dar atskirai įnešanti svorio į problemų sprendimo procesą.   

Svarbu yra atskirti gatvėje gyvenančius benamius ir tuos, kurie glaudžiasi nakvynės namuose. Taip pat skiriasi darbas su ilgalaikiais benamiais ir tais, kurie neseniai prarado namus. Kada žmogus gyvena gatvėje dažnai jis pats atmeta įvairias pagalbos galimybes, nepasitiki, nesiryžta, todėl pagalba jam prasideda nuo paprasčiausių žmogaus neįpareigojančių žingsnių: santykio užmezgimo, neformalaus pokalbio, pasidomėjimo, kur praleidžia naktį, susitarimo kitą kartą pasikalbėti. Darbui su šia asmenų grupe yra ruošiami gatvės socialiniai darbuotojai, o tokios paslaugos yra vadinamos žemo slenksčio paslaugomis, kadangi patekti į pagalbos procesą asmeniui yra keliami itin minimalūs reikalavimai arba jų visai nėra. Lietuvoje tik šiais metais pradėta taikyti ši užsienyje plačiai praktikuojama veikla. Priešingai nei gatvės benamiai, asmenys, gyvenantys benamiams skirtuose nakvynės namuose, turėdami minimalias namų sąlygas, jau gali žengti reikšmingesnius žingsnius dėl savo problemų sprendimo. Jeigu gatvės benamiai dažnai atmeta pagalbos galimybes, tai benamiai, gyvenantys nakvynės namuose, neretai yra linkę manipuliuoti jiems teikiama pagalba: atsiranda požiūris, kad jais turi kažkas iš šalies pasirūpinti, o jie patys nėra atsakingi dėl savo situacijos. Dėl ilgą ir trumpą laiką benamystę išgyvenančių žmonių skirtingumo paminėtina, kad kuo trumpesnis yra laikas, kada žmogus atsidūrė gatvėje, tuo didesnė tikimybė pasiekti teigiamų rezultatų, kadangi žmogus dar yra nepraradęs turėtų įgūdžių ir yra labiau nusiteikęs imtis veiksmų situacjai keisti, o ne prie jos prisitaikyti.

Socialinio darbo praktinė veikla turi nemažai apibrėžimų, remiasi įvairiomis teorijomis, metodais, tačiau pirmiausia tai yra santykis, tik jame yra įmanoma veikti. Jeigu pirmų susitikimų metu darbuotojui pavyksta parodyti, kad benamis žmogus yra priimamas, kad norima jį išklausyti, suprasti, kad nebus smerkiamas dėl savo blogų pasirinkimų ar įpročių, kad bus orientuojamasi į problemų sprendimą, jeigu žmogui pavyksta pasitikėti, atsiverti, taip pat orientuotis, ką galima daryti, jog situaciją gerėtų, tuomet ir įvyksta tam tikras lūžis, kuriame prasideda pokyčiai. Tik svarbu tarp žmogaus priėmimo tokio, koks jis yra, ir noro padėti socialiniam darbuotojui nepamesti gebėjimo atskirti manipuliacijas, jas atvirai įvardyti, sudėlioti atsakomybių ribas. Reikia atminti, kad benamiai žmonės turi menkai išvystytus kasdienio gyvenimo, socialinius ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Taip pat planuojant pirmuosius pagalbos žingsnius, pravartu prisiminti A. Maslow poreikių teoriją, kuri teigia, jog žmogaus poreikiai sudaro pakopų sistemą, ir nepatenkinus žemesnio lygmens poreikių, aukštesnio lygmens poreikiai neatsiranda. Kalbant konkrečiai apie benamius, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad žmogus turėtų pastogę, maisto, elementarias sąlygas fiziologiniams poreikiams patenkinti, o tik palaipsniui suplanuojami vis didesni uždaviniai. Jeigu visuomenėje dažnai pasigirsta nuomonė, kad benamiams žmonėms visų pirma reikia parūpinti darbą ir taip visos problemos bus išspręstos, remiantis A. Maslow teorija, šios priemonės nepasiteisintų, kadangi žmogus nėra pajėgus peršokti per kelias pakopas.

Kaip ir socialiniame darbe su kitomis klientų grupėmis, dirbant su benamiais reikia ieškoti kūrybiškų problemų sprendimų, mokėti lanksčiai reaguoti į spontaniškai susiklosčiusius įvykius, turėti gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą tarp pagalbos ir kontrolės situacijų, padėti žmogui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir kartu sugebėti jį padrąsinti, palaikyti. Reikia suprasti, kad benamių žmonių savivertė yra labai žema: tai ir dėl ankstesnių įvykių, atvedusių juos prie benamystės, o taip pat ir dėl vėliau patiriamos benamystės ir nesaugumo. Socialinis darbas nėra informacijos suteikimas apie įstaigas, kuriose galima gauti materialinę pagalbą ar socialines paslaugas, informavimas nėra veiksmingas pats savaime, kadangi ne dėl informacijos trūkumo žmogus prarado namus ar nesugeba iš susidariusios situacijos išeiti. Jeigu tikrai norima padėti, pirmiausia vertėtų parodyti rūpestį, stengtis kalbinti ir sugebėti išklausyti. O vėliau seka tolimesni pagalbos žingsniai, nepamirštant, kad galutinius sprendimus turi priimti pats žmogus ir socialinis darbuotojas turi visada veikti kartu.

LITERATŪRA:

1.    Berry B. A Repeated Observation Approach for Estimating the Street Homeless Population // Evaluation Review, 2007, vol. 31, no. 2, p. 166-199. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:
2.    Bhui K., Shanahan L., Harding G. Homelessness and Mental Illness: A Literature Review and a Qualitative Study of Perceptions of the Adequacy of Care // International Journal of Social Psychiatry,  2006, vol. 52(2), no. 2, p. 152-165. [žiūrėta 2011 m. birželio 11 d.]. Prieiga per internetą:
3. Boydell Katherine M., Goering P., Morrell-Bellai Tammy L. Narratives of Identity: Re-presentation of Self in People Who Are Homeless // Qualitative Health Research, 2000, vol. 10, no. 1, p. 26-38. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:
4.    Borchard K. Between Poverty and a Lifestyle: The Leisure Activities of Homeless People in Las Vegas // Journal of Contemporary Ethnography, 2010, vol. 39, no. 4, p. 441-466. [žiūrėta 2011 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą:
5.    Christiani J., Abrams D. The Effects of Social Identification, Norms and Attitudes on Use of Outreach Services by Homeless People // Journal of Community & Applied Social Psychology, 2003, vol. 13, no. 2, p. 138-157. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:
6.    Farrington
7.   FEANTSA. ETHOS – European Typology on Homelessness and Housing Exclusion. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:
8.  Ann S., Groot M. Contextualizing Street Homelessness in New Zeland: A Case Study Approach // A Thesis Submitted in Fulfilment of the Requirements for the Degree of Doctor of Philosophy, The University of Waikato, 2010. [žiūrėta 2011 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą:
9.    Kanopienė V., Mikulionienė S. Lietuvos benamiai: elgsena ir nuostatos // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2004, Nr. 3(1), p. 63-72.
10. Kanopienė V., Mikulionienė S. Lietuvos benamiai: gyvenimo sąlygos // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2004, Nr. 3(1), p. 47-62.
11. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, 2007.
12. Kocai E. Benamystė kaip socialinis reiškinys // Filosofija. Sociologija, 2006, Nr. 2, p. 53-62. [žiūrėta 2011 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą:
13. Kocai E. Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008, Nr. 1, p. 105-118. [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą:
14. Larsen L., Poortinga E., Hurdle Donna E. Sleeping Rough: Exploring the Differences Between Shelter-Using and Non-Shelter-Using Homeless Individuals // Environment and Behavior, 2004, vol. 36, no. 4, p. 578-591. [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą:
15. Parsell C. An Ethnographic Study of the Day-to-Day Lives and Identities of People Who Are Homeless in Brisbane // A Thesis Submitted for the Degree of Doctor of Philosophy at The University of Queensland, School of Social Work and Applied Human Services, 2010. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:
16. Sadauskas J. Benamiai, kaip socialinės atskirties grupė // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 2005, Nr. 7(1), p. 127-136. [žiūrėta 2011 m. birželio 7 d.]. Prieiga per internetą:
17. Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E. Varguomenė: gyvensena ir vertybės. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2004.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą